Kaip ruošiausi draugės vestuvėms ir kaip Ji ištekėjo lyg tikra princesė

Tą vakarą, kai gavau nuotrauką su dailiu žiedu ant mano vaikystės draugės rankos, džiaugiausi kartu su ja. O tada prasidėjo laukimas. Kol mano draugė laukė savo Didžiosios dienos, atėjo tai, ko niekas nelaukėm – virusas. Mano draugė su savo antrąja puse tapo viena tų porų, kurių planus pakoregavo COVID-19 – vestuves teko nukelti keletui mėnesių, bet galiausiai atšventėme jas be kaukių, su daug saulės labai gražią vasaros dieną.

7 įdomūs dalykai apie šias vestuves:

• Vienas žaviausių faktų apie mano draugę tas, kad ji aiškiai žinojo, ko nori. Man, aišku, vienas įdomiausių dalykų viso pasiruošimo vestuvėms metu, buvo jos suknelė. Ir aš neperdedu rašydama, kad atrodė ji nuostabiai! Suknelę nuotakai pasiuvo dizainerė Ramunė Strazdaitė ir atrodė jos abi tobulai – ir nuotaka, ir suknelė ❤ Visai neseniai man draugė papasakojo, kad buvo užsukusi į kitos dizainerės saloną (etiniais sumetimais, nerašysiu kurios), bet pajutusi, kad viena kitą nelabai supranta, nusprendė ieškoti toliau. Tikiu, kad tai ir buvo geriausias sprendimas – ji ieškojo dizainerės, kuri ją suprastų ir labai gerai žinojo, ko nori.
• Mano skrydžio laikas buvo pakeistas 3 kartus, bet galiausiai ramiai praskridau likus 10 dienų iki vestuvių.
• Vestuvių išvakarėse ieškojau švarkelio prie suknelės vaikų skyriuje. Kaip pati atrodysiu per vestuves pradėjau galvoti dar gerokai iki grįžimo. Kadangi buvau liudininkė, norėjau sąžiningai laikytis dienos metu vykstančių vestuvių protokolo (suknelė ne trumpesnė nei iki kelių, švarkelis, aprangos spalvos neatkartojančios nuotakos suknelės ir pan.). Grįžus pasitiko gaivi lietuviška vėsuma, tad prie suknelės priderinau trumpą elegantišką tamsiai mėlyną švarkelį iš alpakos vilnos. Likus dviems dienoms iki vestuvių, buvau visiškai rami dėl savo aprangos. O vestuvių išvakarėse supratau, kad oras taip atšilo, kad reikia ieškoti kito varianto! Taip netikėtai sušilo, kad apie jokį vilnonį rūbą nebebuvo nė kalbos, buvo taip šilta, kad, tiesą sakant, nebūtų reikėję jokio švarkelio, bet jokiu būdu nenorėjau bažnytinėje ceremonijoje būtu atvirais pečiais. Vakarą prieš vestuves praleidau matuodamasi visus pastelinių spalvų švarkus ir elegantiškus megztukus „Oze“. Madingų švarkų mačiau daug, tinkančio prie suknelės – nė vieno. Pusę devynių vakaro buvau apimta nevilties, bet žinojau, kad be sprendimo nesitrauksiu iš prekybos centro. Na, arba bent jau iki parduotuvių uždarymo. Man reikėjo ko nors trumpo, pastelinio, vasariško… Taip atsidūriau vaikų skyriuje. Ir vualia, toks buvo mano įvaizdis ceremonijai.

• Tai buvo šventė, kuri kvepėjo elegancija, santūrumu ir geru skoniu. Nuo jaunųjų įvaizdžio iki itališkos virtuvės pasirinkimo.  
• Aš, būdama stilistė, svarstyklės ir pedantė, esu apsėsta minties, kad detalės yra viskas. Mano širdis per šias vestuves dainavo 🙂 Buvo perlų sagė nuotakos garbanose ir keletas melsvų žiedų jos puokštėje, jaunikio aprangos detalės, elegantiškas automobilis, kuris atvežė nuotaką, braškių aplietų šokoladu ir žiedlapių… Oi, dar buvo ir alyvų šakelių stalo dekorui.
• Vestuvėse dalyvavo vestuvių planuotoja ir virtuvės šefas Gian Luca Demarco. Pirmoji puikiai pasirūpino, kad viskas vyktų sklandžiai, antrasis įnešė be galo daug smagumo, kai gaminome šventinę vakarienę jo restorane. Negaliu nepridurti, kad jo rizzoto su laftalizuotomis braškėmis yra vienas skaniausių patiekalų, kokius esu ragavusi.
• Man, beviltiškai romantikei, tai buvo ta diena, kai meilė ir elegancija sklandė ore. Be vargšų balandžių, kurie nenori būti nei sugauti, nei paleisti, be tostų, kuriuos visiems nedrąsu sakyti, užtat su daug stilingų detalių ir noro, kad šią dieną būtų labai gera prisiminti.